news

Saulius Stonys. Ieškant ryšio (fotoreportažas)

2010-10-16

Fotoreportažas iš Rusijos šiuolaikinio meno projekto parodos „Estetika VS Informacija“ atidarymo (paroda veiks iki lapkričio 14 d.)...

 

Tarptautinių žodžių ir šiaip naujadarų (vartotinų ir nelabai) šioje parodoje netrūko: pornopedaliniai sapnai, levituojantis pelėsis, antivirtualinis šalmas, barbiuzje pasaulis ar klopomoras – tai junginiai, tikrai neįprasti provincialiai lietuvio ausiai.

Tūlas pilietis, neišpaikintas tokių megapolinio (Maskvos) masto meno virtuozų apsilankymų, gal net ne viską suprato. Nepaisant to - meno kalba yra universali: antkapiai iš smėlio ar šlubčiojančios mėsmalės - pakankamai aiškūs ir artimi vaizdiniai tiek rusų, tiek ir mūsų meno suvokimui. Gi jaunojo tuščių taros dėžių dainiaus Valerijaus Čtako požiūris į antrinę žaliavą kaip į meninės išraiškos priemonę kruvinosios krizės akistatoje juolab sveikintinas.

Tiesa, aptarinėjant parodą su vyresnės kartos meno mylėtojais, jie net ir tokioje avangardistinėje terpėje bandė ieškoti nors kokių akademizmo apraiškų... Neradot?..

Autoriaus nuotraukos
http://www.kulturpolis.lt/main.php/id/406/lang/1/nID/6090

---

Valerija Lebedeva. „Estetika VS Informacija“ arba „Maskva VS Klaipėda“

2010-10-27

200 tūkst. gyventojų turinti Klaipėda ir 20 mln. savyje talpinanti Maskva – ar gali būti didesnis kontrastas? Tačiau jis – ne dingstis kompleksuoti. Susitikime su Klaipėdos meno bendruomenėje rusai projekto „Estetika VS Informacija“ dalyviai atvirai dalijosi pamąstymais apie gimtosios šalies meno situaciją ir negailėjo komplimentų uostamiesčiui.

 

Nors iš šono regisi, kad kunkuliuojančioje Rusijoje meninis aktyvumas turėtų virte virti, masindamas menotyrininkus ir kuratorius iš viso pasaulio, rusų meno išskirtinė vieta pasauliniame kontekste ir ypatingas požiūris į jį Vakaruose, anot svečių, tėra mitas, o ir minėtasis aktyvumas – ne toks, kokio norėtųsi jiems.

Galų gale, anot konceptualisto Jurijaus Alberto, „nėra tokio „Vakarų pasaulio“, kuris visas priimtų arba nepriimtų Rusijos meno“.

 

Regis, atėjo laikas operuoti naujomis kategorijomis, įvardijant meno dislokacijos vietas ir jų reikšmę? Čia, anot svečių, atsiveria erdvė naujam požiūriui ir atradimams. Anot vieno iš projekto kuratorių Konstantino Bochorovo, deramai suderinus kultūrinius bei politinius interesus, puikia vieta unikaliam meno projektui galėtų tapti palankią geografinę padėtį užimanti kompaktiška Klaipėda.

„Čia matau potencialą, kuris galėtų suburti visų buvusių SSRS meno pajėgas ir suteikti jiems nepriklausomą aikštelę. Meno analitikos, tyrimų centras, savarankiška akademinė institucija Klaipėdą prilygintų Kaseliui – pramoniniam miestui, kuris išgarsėjo šiuolaikinio meno dėka, – svarstė K. Bochorovas. – Kas dėl finansų, šie visuomet koncentruojasi geopolitinių ašių sankirtose. Ne pinigai, o žmonės turėtų būti didžiausias rūpestis. Reikia suburti mokslo tiriamąją grupę, o ši pritrauks lėšas.“

 

Atitinkamai peržiūrimi ir visos buvusios Sovietų Sąjungos valstybių ryšiai, kurie esą galėtų įgauti visiškai naują pavidalą.

Naują pavidalą aktyviausios meno pajėgos tikisi suteikti ir Rusijos meno scenai, kuri, pasak svečių, nestokoja blogybių. Viena jų – sunkiai keičiama centralizuota kultūra, kurioje visi atsigręžę į sostinę Maskvą.

Kita bėda, pasak skandalingo menininko ir meno teoretiko Anatolijaus Osmolovskio, esanti visiškai sugriauta akademinė struktūra – jo teigimu, šalyje nėra mokymo įstaigų, kurios rengtų dailininkus „giliąja prasme“: t. y., ne tik mokytų amato, bet ir skiepytų meno pajautimą.

 

„Aukštojo mokslo įstaiga turėtų formuoti sąmonę, nurodyti gaires, kokios pozicijos laikytis meno istorijos atžvilgiu. Be šito meno mokymo įstaiga tėra „profkės“ lygio. Sovietmečiu akademinė kultūra egzistavo: menotyra nežaižaravo atradimais, tačiau buvo išplėtota istorijos mokykla, literatūrologija. Tačiau po persitvarkymo permainų neįvyko, ir visi meno institutai tyliai degradavo“, – kalbėjo A. Osmolovskis.

Rusijoje veikiančios dailininkų sąjungos, pasak jo, esančios retrogradų sambūriai, o Dailės akademijos nariai – vyresni nei 80-ies žmonės, užaugę prie Stalino, tad ir jų „mentalitetas priklauso anam laikmečiui“. Tradicinis ir šiuolaikinis menas yra atskirti; senosios mokymo įstaigos ir toliau rengia „sovietinius tapytojus“, o šiuolaikinio meno sritis – privati, mat valstybė nuo jos nusišalino. Šiuolaikinio meno aktyvumas didžiausias tik Maskvoje ir Sankt Peterburge; regionuose, pasak menininkų, jis esąs menkas.

 

Susidariusi situacija, A. Osmolovskio nuomone, stabdo meno vystymąsi, nes į jo vyksmą reaguoja tik žiniasklaida. „Žinant jos poreikius, nenuostabu, kad ji banalizuoja meną, kuris reaguoja į jam pateikiamas užklausas“, – sakė jis.

„Priešiškame minčiai kontekste man ir kitiems dailininkams atsirado poreikis bendrauti su jaunimu, kuris galbūt nė neketina tapti meno pasaulio dalimi. Asmeniškai mane auditorija mobilizuoja atsakingai, rimtai vertinti savo paties mintis, jas tiksliai formuluoti.

Jeigu skaitai paskaitas – turi joms rengtis, jas planuoji. Taigi tai ne rėmėjo gestas, o savimobilizacijos palaikymas“, – apie paskatas įkurti neformalią meno akademiją pasakojo praėjusiame dešimtmetyje rimtai pedagoginės veiklos ėmęsis A. Osmolovskis.

 

XX a. antrosios pusės meno istorijos paskaitas jis skaitė Maskvos valstybiniame universitete, 1996-1998 m. tiesiog butuose – paskaitas apie šiuolaikinę filosofiją, vėliau – projekte „Fabrikas“. Beje, jos daugiausia sutraukdavo nemeniškų specialybių atstovų.

A. Osmolovskio svajonė – įkurti profesionalią meno mokymo įstaigą, kuri brandintų atsvarą sustabarėjusiai tradicinei meninio švietimo sistemai. Atrasti naujas erdves, naują raišką ir naujas galimybes, kurioms susiklosčius, ankstesnės prieštaros iš tikrųjų galėtų virsti tiltais. Kad ir tarp Klaipėdos ir Maskvos.

Nerijaus Jankausko nuotraukos
Kulturpolis.lt